
Pamenu ta diena, kai nesupratau iki galo skrebuku esmės.. Man atrodė kam tiek papildomai dėti pastangų, kad tiesiog apipavidalinti gražiai nuotrauką?..
Dabar taip neatrodo:) Visų pirma, skrebukai man tapo šeimos istorijos dalimi. Supratau, kad tikrai yra nuotraukų, prie kurių neįrašius jokios istorijos, jos tiesiog lieka gražiomis nuotraukom. Bet.. Jei pridėjus kelis sakinius, kelias detales - viskas tampa daug aiškiau. Tampa tam tikru dienoraščiu. Labai tikiuosi, kad mano atžalos tai supras, kad bus laimingos turėdamos bent kelis skrebukų albumus.
Mintis sukurti šį skrebuką kilo paskelbus Irmos konkursą . Daina, kurios ištrauką panaudojau skrebuky visada asocijavosi tik su vienu žmogumi. Nors jis ir kiekvieną dieną šalia, turiu daug ka jam pasakyti ir tik į ausį :) Tik jis ir aš supras šias asocijacijas..








Labai noriu pasidžiaugti savo dėdės indėliu. Jis gamina ąžuolines dėžutes. Nuoširdžiai prisipažinsiu, dažnai net sunkiai kyla ranka jas dekoruoti, nes ąžuolas ir kito medžio intarpai duoda tiek daug žavesio, kad užtenka jas nulakuoti. Jos tokios šiltos ir artimos savo natūralumu. Todėl kiek tik galiu stengiuosi palikti "pliką" medį. Vidus dėžutės tik lakuotas.





